Press

Amerikiečių baritonas Thomas Hampsonas: dainuoti Mahlerį – tarsi sugrįžti pas gerą bičiulį

LRT

Į Lietuvą pagaliau atvyko ne vienus metus čia lauktas svečias – pasaulinio garso amerikiečių baritonas Thomas Hampsonas. Birželio 22 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru jis atliks Gustavo Mahlerio dainas iš ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“. Koncerte Th. Hampsonas ne tik dainuos, bet ir diriguos, rašoma LNF pranešime žiniasklaidai.

Iškart po pirmosios repeticijos su LNSO kalbintas baritonas žavėjosi sutiktų lietuvių nuoširdumu ir šypsenomis kartu atvykusiam jo augintiniui, pasakojo apie užmegztą ryšį su orkestru, prisiminė Gustavo Mahlerio įtaką jo gyvenime, bet patikino, kad dainininko karjeros iškeisti į dirigento batutą visgi neplanuoja.

Muziką kalbina Rasa Murauskaitė.

Klausimas: – Į Lietuvą atvykote vakar. Kokių įspūdžių jau spėjote čia, Lietuvoje, patirti? Ką matėte, ką paragavote, ką sutikote?

T. Hampsonas: – Atvykome vakar – mano žmona, aš ir mūsų šuniukas. Anksčiau Lietuvoje niekada nesilankėme, tačiau turiu Amerikoje lietuvių draugų. Tiesą sakant, su vienu net kartu užaugome, jo pavardė buvo Grinius. Vakar vos atvykę spėjome pasivaikščioti po senamiestį, suvalgyti desertą, matėme katedrą. Mano šuniukas keliasi anksti ir mėgsta pažaisti su kamuoliuku prieš pusryčius, taigi šiandien ryte vaikštinėjau su juo ir spėjau atidžiau pasižvalgyti po žavingus senamiesčio namų fasadus. Visi žmonės, kuriuos iki šiol sutikau, labai draugiški, širdingi, mandagūs. Ir visi šypsosi mano šuniukui, tad esu patenkintas (šypsosi).

Klausimas: – Šiandien susitikome pasikalbėti iškart po Jūsų repeticijos su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Kaip sekėsi?

T. Hampsonas: – Turbūt geriau būtų klausti jų (juokiasi). Repeticija buvo ilga, medžiaga – nauja, o aš esu dainininkas, kuris kartu ir diriguos, tad jiems reikia prie to priprasti. Matau daug šypsenų, keletą keistai nusiteikusių žmonių, bet manau, kad po truputį susipažinsime. Labai vertinu jų pasitikėjimą ir kantrybę. Programa didelė, joje daug niuansų. Mane labai žavi jūsų koncertmeisterė Rasa – nuostabi muzikė! Man ji labai padeda. Tačiau ir kiti mokosi labai greitai. Vos tik sustoju, norėdamas kažką pasakyti, iškart matau pokytį, tad jaučiu gražų įsitraukimą. Orkestro nariai – muzikai, kuriems rūpi tai, ką darome. Kartais orkestrai gali būti labai abejingi, jiems nesvarbu, groti garsiau ar tyliau.

Repetuodamas čia pajutau, kad orkestrantai supranta, jog tai bus ypatingas koncertas, nes dainuodamas nediriguosiu, o dainuosiu publikai. Orkestras gros tai, ką spėsime surepetuoti per dvi dienas. Manau, jam tai didelis iššūkis. Panašių projektų esu rengęs ir su kitais orkestrais, jiems buvo įdomu. Studijavau dirigavimą pakankamai, kad galėčiau būti naudingas repeticijose, tačiau tai nereiškia, kad ponas Hampsonas nusprendė tapti dirigentu. Dar nebuvau pakviestas diriguoti Mahlerio 6-osios simfonijos, o jei ir būčiau, tokio kvietimo nepriimčiau (juokiasi). Bet galbūt galėtume pasikalbėti dėl Mahlerio pirmosios ar ketvirtosios po poros metų… Pasirengimas diriguoti reikalauja labai daug laiko ir studijų, o aš vis dar labai daug dainuoju. Dainavimas yra tai, ką moku geriausiai, tačiau tokie projektai, kaip čia, Lietuvoje, man patinka.

Klausimas: – Iššūkis orkestrui, bet turbūt nelengva ir jums – dainuoti ir diriguoti vienu metu. Ko tai reikalauja?

T. Hampsonas: – Tai sunku. Diriguodamas turi girdėti tris, keturias, penkias „dimensijas“. Net ir gerai žinodamas orkestruotę, aš vis dar klausausi jos per savo kaip solisto prizmę. Didžiausias iššūkis man – paruošti orkestrą, nes bandau ir dainuoti jiems, ir kartu jų klausytis. Per koncertą vesiu juos savo balsu, kartu su koncertmeisterės pagalba. Nemanau, kad visą vokalinę muziką galima taip atlikti, bet toks atlikimas sukuria intymią Mahlerio dainų atmosferą. Formuojamas ypatingas vokalo ir instrumentų santykis, šių partijos kai kur net svarbesnės už tai, kas dainuojama. Mano galva, toks darbas, atidžiai klausantis vieniems kitų, atveria vidinį Mahlerio dainų pasaulį, kuris yra labai arti to, ką šis kompozitorius iš tikrųjų norėjo pasakyti.

Klausimas: – Ne viename interviu esate pasakojęs, kad Mahleris jūsų repertuare užima ypatingą vietą. Kuo jus taip patraukė ši asmenybė ir jo muzika?

T. Hampsonas: – Esate visiškai teisi – Gustavas Mahleris yra viena svarbiausių figūrų ne tik mano karjeroje, bet ir gyvenime nuo pat tos akimirkos, kai jo muziką išgirdau pirmą kartą, dar būdamas studentas. Galiu net papasakoti smagią istoriją apie tai, kaip, nusprendęs geriau susipažinti su Mahlerio muzika, įsijungiau jo pirmosios simfonijos įrašą savo mašinos grotuve, o paskui supratau, kad daugiau nei 30 km nuklydau nuo kelio – taip buvau pavergtas jo muzikos.

Puikiai prisimenu labai gražius koncertus, kuriuos rodė per televiziją, tačiau gyvai Mahlerio kūrinius išgirdau jau būdamas vyresnis, mat mano gimtajame mieste nebuvo jo muzikai atlikti tinkamo orkestro. Pradėjęs studijuoti Mahlerio dainas, patekau į ankstyvosios vokiškosios literatūros pasaulį, pažinau jų liaudies tekstus, autorius, kurie Mahlerį ypatingai žavėjo. Patyriau Rückerto poezijos transcendenciją.

Mahleris man svarbus ne tik dėl to, kad mėgstu jo muziką, bet ir dėl jo dainose užfiksuotų pėdsakų, atvedusių mane į gilesnį vokiečių filosofijos ir literatūros supratimą. Vadinu save „germanofilu“, kas nėra keista, kadangi vokiškai kalbančiose šalyse gyvenu jau keturis dešimtmečius. Mahlerio muzikoje užfiksuotas ir Vienos fin-de-siècle (amžiaus pabaiga – LRT.lt past.), o Vieną iki šiol laikau savo namais. Nėra nieko, kas būtų susiję su Mahleriu, bet nedomintų manęs. Per pastaruosius tris dešimtmečius esu atlikęs jo dainas įvairiausiomis formomis ir vis dar dažnai esu kviečiamas jas dainuoti. Kaskart apima tas pats jausmas – tarsi grįžčiau pas seną draugą. Kaskart šiose dainose vis išgirstu kažką naujo.